- "Nusiimkit skrybėles, Ponai! Genijus!" - tarė kompozitorius Robertas Šumanas. Tačiau, publikos nuostabai, jis sušuko ne apie save, o apie polonezų karalių - Frederiką Šopeną.

Fortepijono virtuozas Varšuvoje gyveno nuo mažų dienų, čia jis lankė licėjų, sutiko savo pirmąją meilę, pradėjo kurti melodingas kompozicijas. Būdamas dvidešimties metų jis išvyko iš Lenkijos... ir nebegrįžo į tėvynę... Visgi, būdamas svetur savo tėvynės kompozitorius nepamiršo, savo kūrinius skirdavo tėvynei, kaip žymųjį polonezą, kuris buvo pramintas Herojiniu dėl patriotiniu jausmų, kuriuos įkvepia kiekvienam jį išgirdusiam, nesvarbu kokios tautybės jis bebūtų.

Varšuvoje apie Šopeną byloja jo lankytos mokyklos, pastatai, kuriuose jis gyveno, bažnyčia, kur jis grojo vargonais, o svarbiausia, Šventojo kryžiaus bažnyčia, kurioje palaidota jo širdis. 

Lenkai didžiuojasi talentinguoju Frederiku ir nepamiršta jam paskirti garbingos vietos tėvynėje: įrengtas Šopeno muziejus; įkurtas Šopeno parkas, su viena didžiausiu jo skulptūrų pasaulyje, kur vasaros vakarais grojama jo muzika; kompozitoriaus pamėgtose vietoje įrengti suoleliai, grojantys jo kūrybą, netgi Varšuvos tarptautinis oro uostas - pavadintas Šopeno vardu.

Nors ir trumpą, tačiau audringą ir su neįkainuojamu palikimu nugyveno Šopenas savo gyvenimą. Garsaus lenkų kompozitoriaus palaikai palaidoti garsiosiose Per Lašezo kapinėse Paryžiuje, o širdis grįžo į Lenkiją ir amžiams ilsisi Šv.Kryžiaus bažnyčioje Varšuvoje.

Štai, kaip Šopeną minėjo garsūs to meto žmonės:

“Šis puikus genijus yra veikiau jautri siela nei muzikas.“ (Balzakas)

“Buvo tai keisčiausias reginys – matyti, kaip jo siauros mažos rankos išsiplečia ir apglėbia trečdalį klaviatūros. Atrodė kaip žalčio nasrai, ryjant triušį...“ (Štefenas Heleris)

“Tie, ka sklausėsi Šopeno, gali pasakyti, kad niekad vėliau nieko panašaus nėra girdėję. Jo skambinimas buvo kaip jo muzika; koks meistriškumas ir kokia galybė, taip, kokia galybė. Tačiau šitai truko tik keletą taktų... Tas žmogus visas virpėjo. Fortepijonas atgydavo intensyviausiu gyvenimu. Instrumentas, kurio būdavo klausomasi, kai Šopenas skambindavo, niekad nėra egzistavęs; jis juo tapdavo po jo pirštais...“ (Žoržas Matija (mokinys)

„Lengviau yra jums papasakoti apie karštą priėmimą, apie entuziazmą, kurį sukėlė, negu išanalizuoti, apibendrinti paslaptis atlikimo, kuriam nėra lygaus mūsų ašarų pakalnėje...“ („La Gazette Musicale“ rezenzija po Šopeno paskutinio koncerto)

---   ---   ---   ---   ---   ---   ---   www.poltravel.lt   ---   ---   ---   ---   ---   ---   ---