Kaip Bernardas Vlado ieškojo 

(Nuotykiai Rumunijoje)

Kaip ir kodėl tai įvyko, kas priverčia suklusti išgirdus Vlado Tepeš vardą, istorijos dulkes paskatino nupūsti pirklį iš Kauno Bernardą. Jis sukorė daugiau nei du tūkstančius kilometrų, į šį paslaptingą ir legendomis apipintą kalnų kraštą, kad susitiktų su Vladu ir sužinotų bent dalelę taip akylai slepiamos tiesos. Tad, nenuostabu, kad paieškos prasidėjo nuo Vlado gimtojo miesto – Sighišoaros.

  Sighišoaros viduramžių miestas buvo vienas Transilvanijos kelius saugančių fortų, todėl buvo apjuostas beveik kilometro ilgio ir 4 metrų aukščio tvora. Saugiai čia prekiaujantys pirkliai būrėsi į gildijas ir kėlė šio krašto gerovę. Ne veltui, jiems buvo patikėta saugoti net 14 gynybinių bokštų, kurie turėjo atitinkamus pirklių gildijų pavadinimus.  Dar tris sustiprintus bastinus saugojo gerai ginkluoti kariai.

    Visi keliai veda į miesto – tvirtovės citedelę. Laikrodžio bokštas dominuoja tarp viduramžių statinių. Laikas tiksi... Pagrindinis klausimas – ar čia rasiu Vladą?

  Drąsiai žengiu medinėmis galerijomis, netgi, kopiu į Licėjaus kalną, šimtmečių nugludintais dengtais laiptais, sliūkinu pro bromą ir sutikęs nustebusį miestelėną, nedvejodamas klausiu: – Kur galėčiu rasti Vladą? Miestelėnas, šypteli, leidžia suprasti, kad jis Vladą žino ir juo didžiuojasi, bet mano nuostabai, papurto galvą ir tarią: - Čia jo nerasi, keliauk tolyn….

  Ką gi, tolyn, tai tolyn. Išėjus iš citadelės bromo, suku dešiniau, vaizdingu taku, kurio vienoje pusėje stūkso senovinė bažnyčia, o kitoje kalvių gildijos prižiūrimas gynybinis bokštas. Kalvių bokštas, statytas XVIIa išlikęs vienas iš trijų bokštų, kurie saugojo vienuolyno kalvą. Turėjau vilties, kad šie geležiniai vyrai, tikrai bendrauja su Vladu. Tačiau, aš klydau. Nors, vienas tvirtas žaliūkas nuo dūšios pasakojo koks svarbus buvęs jų amatas Vlado Tepeš laikais ir kaip jie baudė svetimus pirklius dėl kokybės trūkumo. Gotikinė bažnyčia, statyta XIIIa buvo domininkonų vienuolyno dalis, kol XIXa vienuolynas nebuvo nugriautas. Deja, su vienuoliais pabendrauti nespėjau, nes kiek tolėliau, prie prabangaus pastato, pamačiau besibūriuojančius miestelėnus...

  Pasirodo, ne šiaip sau jie būriuojasi, tai miesto valdžios namai – Sighišoaros rotušė. Užeinu ir aš. Pasitinka apsauga, bet supratę ko ieškau nusiramina ir paaiškina, kad čia Vlado jau seniai nėra. Šiuo metu čia antrą kadenciją karaliauja meras, remiamas socialdemokratų, kurie 19-os narių miesto taryboje sudaro daugumą (kažin, ar Vladas jų klausytų?)  

   Keliauju tolyn ir nudžiungu pamatęs tikrai gražų gynybinį bokštą. Nieko nelaukdamas beldžiu į masyvias duris. Durys plačiai atsidaro ir išvystu tvirtą augalotą žaliūką juodais ūsais, kuris išgirdęs ko ieškau, nusišypso ir pakviečia vidun. Patalpa įspūdinga, tarsi didžiulis fabrikas: ant stalų ruošiniai čeverykams, mokasinams, klumpėms. Kelios dešimtys uolių batsiuvių energingai darbuojasi ir nuolat nužvelginėja mano apavą. Staiga vienas pakyla nuo darbastalio, čiumpa man už bato, jį nutraukia ir iškėlęs aukštai rodo savo bendrams. Vyksta sujudimas, vyrai kažką tariasi. Pagaliau juodaūsis žaliūkas prisiartina nešinas storos odos aukštaauliais batais ir tiesia ranką, kad priimčiau dovaną. Pasijutau sujaudintas, bet batai iš tiesų pakerėjo, tuo labiau, kad manieji jau buvo gerokai nunešioti. Pasirodo, tai bokštas, kuris priklauso batsiuvių gildijai. Vyrai spaudė ranką, linkėjo gero kelio ir, žinoma parodė kryptį, kur galėčiau rasti Vladą.

  Kiek tolėliau paėėjęs, išvydau dar vieną bokštą. Išskirtinis statinys, su dviem arkom, tarsi dvilypė triumfo arka. Nuo XIV amžiaus šis statinys tarnavo kaip miesto vartai, su visa geriausia gynybai reikalinga technika. Nors Vlado čia tai pat nebuvo, tačiau, siuvėjų gildijos nariai, ne tik mane privaišino,  bet ir prašmatnią liemenę įteikė...

  Vėliau apsilankiau odininkų ir kailiadirbių gildijoje, kurie kontroliuoja bokštą ir vartus, pro kuriuos kievieną rytą ir vakarą genami galvijai. Galvijai skaičiuojami, atrenkami ir perduodami mėsininkams, kurie čia pat juos skerdžia ir doroja. O šviežia mėsa keliauja į pagrindinę miesto aikštę, kur virsta kitomis prekėmis ar pinigais. Taip savo gildiją išlaiko mėsos dirbėjai. Beje, jie tiek pridėjo man dešrų ir lašinių, kad vos krepšys neplyšo. O, einat nuo kvapo šunys ir katinai net netingėjo iš paskos lydėti.

  Taip keliaudamas beieškant Vlado, dėmesio sulaukiau dar iš virvių pynėjų, lempininkų, lydytojų bei auksakalių. Jie porino, kad svetimus prekeivius baudžia griežtai, atimdami prekes ar išvarydami iš turgaus jei prekyba vykdoma ne pagal jų miesto taisykles. Šios gildijos tai pat prisideda prie miesto apsaugos ir kontroliuoja savo bokštus.

  Galų gale, jau ir nuoargis pradėjo belstis, ir nuotaika nukrito, ir nežinia kankinti ėmė, kiek dar klaidžioti reikės, kol aš atrasiu siūlo galą Vlado paieškoj. Laimė, kad nors ir painios, bet linksmai nuteikiančios senaiesčio gatvelės, neleido man liūdėti.

  Ir pagaliau, beklaidžiodamas Sighišoaros gatvelėmis ir padedamas vietinių miestelėnų mažojoje miesto turgaus aikštėje radau ko ieškojau – Casa Vlad Drakul. Tai Vlado gimtasis namas. Čia tikrai turėčiau rasti patį Vladą. Net belstis man nereikia, čia pasirodo, durys atviros visuomet ir viduje žmonių gausu. Tiesa tokia, kad vietiniai pirkliai čia restoraną jau seniai įkūrę, o tikro Vlado kvapo nebelikę...

  Nusiviliu kažkaip, bet tik trumpam. Čia pat žavinga čigoniško gymio šimkorka svetingai sodina užstalėn mane. Ir pajutau, kad vaišės jau tikrai pribrendo. Karšta sriuba, puikus kepsnys, alus, sotus guliašas dar alus ir dar po vieną kitą, nepajutau kaip užmigau ... . 

  Sapnuoju kalnus ir tarpeklį, pro rūką styrančius medžius. Vėliau man kvapą gniaužia vaizdas nuostabus, kaip tarp uolų graži pilis išnyra. 

   Staiga, kažkas pažadina mane ir šokteliu iš nuostabos – prieš mane naujieji gildijų draugai. Ne šiaip sau susirinko, atėjo nuramint manęs, kad neprarasčiau noro tikslui siekti ir tęsčiau Vlado paieškas toliau.

  O, kur toliau, jei Sighišoaroj jo nėra? Vadinasi, tai ne bėda, nes Vlado Tepešo vieta – prie Bran kalnuose pilyje. Na, ką, tuomet atsipalaiduojam ir nuo ryt pradėsime kelionę link Bran.

 Bernardas Bitneris