Nuvykti žiemą į Biržų kraštą tenka itin, retai. Tad apsilankius, įdomu palyginti, kokie šio meto privalumai ir trūkumai. Galima drąsiai teigti, kad Biržų kraštas save reprezentuoja trumpiniu SAS: Smegduobės - Alus – Svetingumas...

Pradėsime nuo smegduobių. „Kad tave skradžiai žemę!”. “Kad tave kiaura žemė!”. “Kad tu prasmegtum belodamas” – tai tik keletas skaudžių mūsų tautoje vartojamų “palinkėjimų”. Tačiau, Biržų krašte taip niekas nesako, mat, bijo, jog pasitvirtins…

Visi nuo seno girdėję, kad Biržų krašte šių geologinių darinių gausybė. Ir daugelis smegduobių turi net legendomis apipintus pavadinimus („Karvės ola“, „Lapės duobė“, „Geologų duobė“ ir t.t.). Vasaros metu čia visad gražu. Sutvarkytos automobiliams aikštelės, pristatyta pavėsinių, prašienautos erdvės, įrengti takeliai... Gali atvykti ir smagiai leisti laiką gamtoje. Žiemos metu, čia ilgai negali užsibūti. Spaudžia šaltukas, atšiaurus vėjelis, nemalonu, kada reikia bristi per pusnis jeigu daug sniego. Tačiau, matomumo atžvilgiu, žiemą akiai maloniau. Nėra lapuotų krūmų, medžių, žolynų. Kraštovaizdis tarsi apsinuoginęs ar nusimetęs rūbą. Žvalgaisi ir mintis kirba, kad iš tiesų čia unikalu. Duobė prie duobės, loma prie lomos, dauba prie daubos ir jų begalybė....

Ypač, tas vaizdas atsiskleidžia vykstant į Kirkilus prie karstinių ežerėlių. Čia iš abiejų kelio pusių, tiesiog tarp sodybų pilna duobių. Vienoje vietoje susitelkę virš trijų dešimčių smegduobinių ertmių, užpildytų vandeniu ir tarpusavyje apjungtų vandens, formuoja akiai mielą kraštovaizdį. Kad išsaugoti, skatinti žmones domėtis bei pamilti tokius gamtos paminklus, Biržų regioninio parko, vietinės valdžios ir ES lėšų pagalba, prieš trejetą metų įgyvendintas įdomus architektūrinis projektas - Kirkilų apžvalgos bokštas.

Nuo apžvalgos terasų, tarsi nuo 10 aukštų namo stogo, atsiveria įspūdinga panorama. Žiemą matomumas visada puikus. Apžerkšniję medžiai, sustingę ežerėlių kontūrai ir svaigi ramybė – jausmas, kuris iš tiesų, negali nežavėti. Šiltuoju metų laikotarpiu, čia jau kitaip gražu. Gamta išreiškia savo spalvinius motyvus: melsvi, pilkšvi ežerėlių vandenys, tarsi į spąstus pakliuvę žaliuojančių sąžalynų apsupty, o žydras dangaus horizontas remiasi į tolumoje nuotaikingus geltonuojančius pasėlių ar tamsiai dūmojančius arimų laukus. O, kur dar paukščių švilpynės, švelnaus šilto vėjelio glamonės ir žydinčių medžių kvapai... Atrodo, net laikas čia sustoja amžinai...

Bet, grožiu vien sotus nebūsi. Tad, reikia patikrinti kaip žiemą gyvena Žaldoko anūkai – alaus paveldo puoselėtojai. Ne veltui, Biržai – šalies Alaus sostinė tituluojami. Aludariai pripažįsta, kad šaltuoju metų laikotarpiu alaus gamybai geriau. Tačiau, vasarą vartojimas nelyginamai didesnis.

Lankomės Rinkuškių alaus darykloje, kurie puikiai pristato „Alaus kelio programą“. Pasirodo, net žiemą čia netyla bręstančio alučio šiurenimas. Svečiai, čia visad atras kas jiems prie dūšelos. Norite susipažinti su alaus gamubos technologija, tradicijomis, paskanauti įvairių rūšių alaus ir sočiai pasivaišinti, jums siūloma „Alaus kelio“, „Exclusive“ programos. Norite pajausti senų tradicijų skonį ir derinį su patiekalais – „Gurmaniška Sambarių“ programa. Mažosios jūsų atžalos, tai pat neliks nepastebėtos - jiems paruošta skani „Giros“ ekskursija.

Gerai ir sočiai pavalgius su geru alumi, ne pro šal, parsimankštinti. Širvėnos ežero tiltas, tinkamiausia vieta net ir didžiausiems slunkiams. Tai ilgiausias pesčiųjų tiltas Lietuvoje (525m), jungiantis Astravą ir Biržus. Pasivaikščiojus po dvaro parką, labai jau traukia link tilto, kuriuo pasivaikščiojimas linksmas ir smagus. Tiltas tvirtas, platus, žengiant matosi ežero platybės iš abiejų pusių. Keletas minučių ėjimo, viena kita legenda, viena kita foto ir mes jau kitame ežero krante.

Toliau mūsų kelias veda į legendinę Radvilų rezidenciją - Biržų pilį. Didingi statiniai ir aplinka su pylimais, gynybiniais grioviais mums primena galingą gynybinį fortą. Statybos istorija remiasi legenda, pagal kurią pilis buvo pastatyta tik atlikus šiurpą keliantį ritualą: jaunavedžių pora užmūryta viename iš pilies kampų. Gal tai padėjo, o gal daugiau ne, nes pilis keletą kartų degė, buvo lyginama su žeme „Švedų tvano“, kol galų gale buvo paveržta kitos turtingų didikų šeimos – Tiškevičių.

Istorija gerai, tačiau šiuolaikinė biržiečių kuriama dvasia – dar geriau. Jie tiesiog „neriasi iš kailio“, kad kiekvienas turistas, nesvarbu senas – jaunas, čia pasijustų kuo smagiau. Čia pasisemsi ne tik tikrų istorinių žinių, bet ir pajusi biržietiškų tradicijų komplektą. Jaučiasi, kad vietiniai gyvena pilies istorija, tarsi įaugę su anų laikų herojais, o jų svetingumą galima priskirti aukščiausiąjai prabai.

„Žaldoko programa“ unikalus Biržų muziejaus „Sėla“ produktas, kurio užuomazgų reikėtų ieškoti tarpukario Biržų krašte, režisieriaus Boriso Dauguviečio ir aludario Jurgio Žaldoko bičiulystės istorijoje... Alus, senų laikų šio krašto išradimas – „Vienos per maža, dviejų per daug“ – taip vietiniai vadina. Biržietiškos tarmės žaidimas, mįslių minimas, skudučių ir ragų melodijos, dainos ir šokiai – visa tai Biržų kultūros centro folkloro ansamblio „Šiaudela“ dovana. Net nepajunti kaip laikas prabėga...

Štai jums ir Biržai žiemą. Ir matyt, nesvarbu, vasara ar žiema, žmonės čia visuomet skleidžia gėrį, šilumą ir be abejo, svetingumą.  

 ---   ---   ---   ---   ---   ---   ---   www.politravel.lt   ---   ---   ---   ---   ---   ---   ---